Need some personal space? Apie asmeninę erdvę Kinijoje

Eilinė diena Starbucks. Taip taip, vis tos pačios Europos trupinių paieškos, kurios niekada ir nesibaigs. Sėdžiu, skaitau, bandau sugalvoti, ką čia (protingo) parašius. Ir tada pro kampuką tarp mano kėdės ir stiklinės kavinės sienos pradeda brautis moteris su skėčiu ir vaiku. Tarpas tarp staliuko (to apvalaus, dviviečio) ir stiklo – ne daugiau kaip 30 cm, visiškai nejuokauju. O jie prasibrauna. Tada ramiai sau prisėda ant suoliuko priešais, per ne daugiau nei 10 cm nuo mano daiktų (kuprinė ir pirkinių maišelis palikti ten, pavėsyje), išsitraukia savo termosėlį ir sausainius (ne, net ne Starbucks apskritai) ir sėdi sau, kramsnoja. Vaikas barbendamas pirštais į stalą kartą kitą paliečia mano užrašų knygelę. Ir ką? Ir nieko, normaliai čia. Aplink irgi žmonės prisėda prie to paties staliuko su nepažįstamaisiais. Nebendrauja, net nepasisveikina, tiesiog. Dainuoti viešoje vietoje arba klausytis muzikos iš mobilaus telefono be ausinių irgi yra normalu. Ir ne, jie nėra super dainininkai, Ed Sheeran’as man visada labiau patiks.

Ir visai gali juos fotografuoti, nesiparina niekada. Ir ne nutapšnotas ekranas yra notraukos esmė

Ar reikia kinams asmeninės erdvės? Ar jie turi tokios suvokimą? Panašu, kad nelabai. Šalyje, kur žmonių tankis N kartų didesnis nei bet kur Europoje (išskyrus Monaką ir kitas lyginti netinkamas valstybes), turbūt, tai būtų problema, ir didelė, jei egzistuotų. Arba tiesiog, gal partija uždraudė jos norėti. Gerai, šitas nejuokingas, žinant nūdienų Kinijos aktualijas.

Ir nors Kinijoje žmonių tankis gerokai mažesnis, palyginus su Hong Kong’u – pirmą kartą ten nuvykus žmonių jūra tikrai atrodė nesuvokiama, visgi nemažai jų čia ir nėra tuščių gatvių, kaip kokioj Čikagoj. Jokiu paros metu, talking about cities that never sleep.. Ir tie visi namukai su savo trisdešimties kvadratų butukais. Panašu, kad jiems tos erdvės kaip ir užtenka, niekas nesiskundžia. Pilnas liftas yra ok, niekam nejaukumo jausmo nėra (bent jau iš veidų nesimato), net ir su šuniukais (mūsų pastatas yra super pet friendly). Net ir labai pasiturintys žmonės (atrodo iš aprangos), gyvenantys tokio pat didumo butuose kaip mes jaučiasi patogiai. Kitaip juk negyventų ten, kur visi butukai tokio pat dydžio ir išplanavimo (sako, kad kampiniai tik kiek didesni. Tai čia kokie du aukšte, o visi kiti tokie pat nedidukai). Neįsivaizduoju, kaip juose telpa keturių asmenų šeima. Su gyvūnu. O jie, matyt, įsivaizduoja ir nesunkiai.

Dar įdomiau yra su vairavimo ypatumais. Čia reiktų filmuotos medžiagos, nes aprašyt to jausmo nelabai įmanoma. Deja, neturiu, reiks padaryti. Neįsivaizudoju kaip, bet per visą laiką čia mačiau tik vieną (lengvą) avariją. Vairuoja jie taip (ne)saugiai, kad sunku įsivaizduot. Saugaus atstumo suvokimas atrodo visiškai iškreiptas – aš tokiais atstumais važinėčiau gal tik kieme, 20km/h (o žinau, kad nesu labai jau drausminga vairuotoja..). O čia normalu – 10 cm nuo veidrodėlio iki veidrodėlio greitkelyje, ±140 km/h. Lenkimas per abi puses, kaip tik nori, nardo sau ir jokio posūkių rodymo. Svarbiausia pypsėti. Turbūt tas įspėjamasis pypsėjimas ir padeda išvengti eismo įvykių.

Jau pirmą kartą, važiuojant taksi iš oro uosto, bent tris kartus turėjau užsimerkti – taip arti atrodė kitas automobilis. Ir nieko. Tai čia apie keturrates transporto priemones. Blogiau (taip, būna dar blogiau) yra dviratės. Visokio pobūdžio motorizuoti dviračiai (motoroleriais ne visus pavadinsi, tikrus motociklus, panašu, vairuoja tik policininkai, irgi netinka). Tam eismui apibūdinti labiausiai tinka Augusto citata: „du ratai suteikia teisę važiuoti kur nori ir kada nori (jais važinėja ir gatve, ir šaligatviu, ir prieš eismą, ir čia viskas normaliai). Į autobusą įvažiuoti nebūtina, bet jeigu pabandysi, autobusas atgal į tave turbūt neįvažiuos”. Tai maždaug taip. Skersai perėją, prieš eismą, per raudoną šviesoforo signalą ir kažkaip su tais, kurie važiuoja taip kaip reikia, prasilenkia. Tie zigzagai.. Kartais net gražu žiūrėt. Tiesa, dar nė karto neužvažiavo, tai kažkokiu nesuvokiamu būdu sistema veikia.

Kaip veikia ir 1,42 milijardo gyventojų šalis su mažais istoriniais miesteliais, kur važiuoja tik turistai ir megapoliais be istorijos, kur jauni žmonės viską pamiršo ir praeities nevertina, bet tradicinis maistas ir kai kurie keisti prietarai išliks, tikriausiai, amžinai*. Kur ekonomika taip auga, kad jie rimtai kėsinasi į pirmavimą pasaulio rinkose. Gal todėl, kad jiems lengva keistis, nes (kai kuriems, o gal ir visiems) nelabai svarbu savo identitetas ir asmeninė erdvė, gal todėl jie galimai prisitaiko geriau. Gal todėl turi didelių ambicijų ir (bet kokia kaina ir priemonėmis) auga.

* nes valgyti vištos kojas visai nėra šlykštu, baidyti piktąsias dvasias fejerverkais yra normaliai, o jei telefono numeris baigiasi ketvertu, tai jau labai nesiseks. Išmesk tokį ir pirk naują