Statybos Kinijoje yra toks įprastas kasdienis reiškinys, kaip mūsuose apsipirkimas maisto prekių parduotuvėje. Viską tik stato, metro linijas kasa, tiltus tiesia – gražu žiūrėti, kokia sparčiai besivystanti šalis. Pirmais mėnesiais vaikštant po mūsų miestą vis kildavo klausimas, kokio senumo čia dauguma pastatų – nemažai galima pamatyt nebaigtų, bet didelė dalis ir tokių, kurie atrodo senesni už mane. Žinojau, kad Šenženas kaip didelis miestas susiformavo maždaug 1979 m. (negaliu sakyt, atsirado, nes nedidelės gyvenvietės čia buvo ir anksčiau, tik jos nebuvo vienas administracinis vienetas, miestas), tai ir padariau prielaidą, kad dauguma namų tada ir statyti, t.y. 1980-90 m., pagal dizainą kažkaip taip ir atrodo, kai kurie tikrai prasčiau negu Lazdynų daugiabučiai. Išskyrus, žinoma, blizgančius didžiuosius dangoraižius, bet šį kartą ne apie juos. Ir ką jūs galvojat? Ogi dauguma šitų pastatų yra vos 7-8 metų senumo, geriausiu atveju kokių 2004 m. statybos. Why is that so? Pradėkim nuo pradžių.
Pasibaigus metams visos šalys darosi suvestines, matuoja savo ekonomikos augimus ar nuosmukius, nagrinėja tai lėmusias priežastis. Ne išimtis ir Kinija. Tiesa, čia kiek sudėtingiau – ,,sparčiausiai auganti” pasaulio ekonomika yra tokia įdomi tema, kad gali informacijoje paskęsti. Ir ji labai skirtinga Kinijos ir laisvojo pasaulio spaudoje – negali žmogus ir suprast, tai visgi tikslas buvo pasiektas ar ne, augo neaugo, ar truputį augo, bet mažiau negu planuota. Viena nuomonė yra užsienio spaudoje, kita Kinijos, dar kita toje pačioje Kinijos spaudoje praėjus kokiam mėnesiui po pirmosios. Tiesa, dar yra Kinijai prieinama Kinijos spauda ir pasauliui prieinama Kinijos spauda (nepamirškime, kad jie neturi Google ir jų prieiga prie interneto yra labai stipriai ribota. Kaip ir mūsų prieiga prie Kinijos interneto – iš JAV toli gražu ne visas kiniškas svetaines gali atsidaryti).
Taigi, kaip „auga" ekonomika šalies, kur (nevisai) yra spaudos laisvė, o daugumos įmonių dalis akcijų priklauso vyriausybei? Ir kurios žemė priklauso vyriausybei. Taip, žmonės gali būti savininkai savo namų, bet žemės nuosavybės neturi, ilgalaikė nuoma už (ne)didelį nekilnojamo turto įsigijimo mokestį.
Kadangi visa teisinga informacija prieinama nėra, tai klausimas kaip atrodo augimas iš tikrųjų, liks atviras. Galime paspėlioti. Arba galime paskaityti tai, kas prieinama. Praleisime tą informacijos dalį, kur viskas nupiešta labai saldžiai, nes labai labai svarbu čia yra, kaip viskas atrodo, ne kaip yra, labai svarbu, kad ant rankinės ar batų būtų parašyta Gucci, nesvarbu, kad mokėjai 10 dolerių ir žinai, kad pirkai turguje. Deja, toks požiūris galioja ne tik kalbant apie kaimynės rankinę..
Kai esi didelė ir stipri šalis ir nori, kad pasaulis galvotų, kad tau vis geriau ir geriau, reikia parodyti, kad skaičiukai sukasi. O kai esi (beveik) visko savininkas ir gali pats sau parduoti ir pats iš savęs pirkti, jie sukasi labai paprastai. Paimkim vieną didžiausių (ar didžiausią?) – statybų sektorių. Atrodo, kad Kinija tik stato ir stato, vis naujau, vis daugiau ir galo nėra. Statybos yra brangus biznis ir stipriai kelia ekonomiką. Taip? Taip. O stato ne tik todėl, kad plečiasi, bet labiau todėl, kad griauna ir vėl stato. Yra toks fenomenas, vadinamas China’s disposable buildings – gyvenamieji namai (ir ne tik) statomi laikinam naudojimui ir sugriaunami vidutiniškai po 25-30 metų.
In China, it is not uncommon to see relatively new buildings torn down, wasting an average of over $70 billion a year, according to research conducted by China Academy of Building Research (CABR) in 2014. – šaltinis nuorodoje.
Apytikris vertimas: Kinijoje nėra neįprasta nuolat matyti griaunamus sąlyginai naujus pastatus. Remiantis CABR atliktu tyrimu, tokių griovimų vertė gali siekti 70 milijardų JAV dolerių per metus.
Priežastys?
Geriausia tai ta, kur „nes valdžia taip norėjo". Bet čia įeina į tą kitą, kur žemė pabrango, galima parduti už brangiau, reiškia, nuperkama atgal už pigiai, nugriaunama ir parduodama už brangiau.
Tai čia praktiškai kaip ir priežasčių priežastis, kuri viską paaiškina. Bet galima išskirti ir kitas, pavyzdžiui, saugumo reikalavimų neatitikimai, tokie kaip daugiaaukščiai stovintys per arti vienas kito, arba jų įrengimas neatitinka saugumo reikalavimų, per maži koridoriai, evakuacijai skirtos patalpos (arba jų nėra) ir pan. Niekas, aišku, nežino, kaip planai, kurie taip šiurkščiai pažeidžia taisykles, praeina visus vertinimus (o jų tikrai ne vienas lygis), gauna reikalingus antspaudus ir leidimą statybai. Ir niekas paprastam žmogui (tokio namo gyventojui, kuris, žinoma, turės nemalonių pasekmių, jo namą sugriovus, nepasakys, kaip ir kodėl).
Nemažai pastatų statymo yra tiesiog prestižo reikalas – reikia kad kažkas išaugtų labai greitai ir gražiai atrodytų. Planuotojai per daug „nesiparina”, kad kažkas tokiam pastatui atsitiks, neatitiks kažkokių reikalavimų (tai jeigu praeina, tai gerai, svarbu gi štampas ant popieriaus, o ne saugus namas), įstatymai irgi nėra labai aiškūs, dažnai keičiasi, sunku juose susigaudyti, o dar neatmeskim to fakto, kad komunistinėse šalyse dažnai vokelių sistema vis dar labai stipri.
Paminėtina ir žema statybų kokybė. Gal jeigu jau praėjom patikrinimą, štampus gavom, tada jau medžiagas gal galima ir kitomis pakeisti? Nieko gi neatsitiks, čia to cementuko vadovui reiktų jo vilai biškį patvarkyt. Paprašė žmogus, padirbsim va savaitgalį, ir sumokės daugiau, o ir mokesčių neatskaitys. Neskūpas jisai, geras žmogus (kirtis ant O riestinis), o ir jo uošvis partijoj gerbiamas, maža kada gyvenime pravers šiltas kontaktas.. Dar va Petras, oi tai yra, Wang’as po to darbingo sekmadienio dar šiltas į darbą atėjo, tai nieko, duosim jam kokį Tsingtao butelaitį, atsigaus ir prie darbo. Na gal tik geriau šian tegu antram aukšte padirba, šešiasdešimt trečio langais Chiang’as pasirūpins, nesvarbu, kad jis elektrikas šiaip, nesunku ten, susigaudys.
Čia, aišku, leidau sau pafantazuoti truputį, bet tai kai įtikinamai skamba..
Griauti labai paprasta dar ir todėl, kad žemė Kinijoje nėra privati nuosavybė – ji priklauso valstybei. Taigi kaip patogu, sau leidimo griauti išsirašyt nereikia! O tai reiškia, kad namo savininkas realiai jokių teisių ar garantijų neturi, o jeigu ir turėtų, žemės savininkas gi yra ir įstatymų leidėjas. Just saying.
Dar viena gana svari priežastis – politikų karjeros pasiekimai matuojami ir BVP skaičiukais, taigi, kai turi daug statybos projektų, skaičiukai sukasi greitai, reiškia, jų reikia turėti kuo daugiau. Ir žinoma, negalima atmesti ir asmeninės naudos – šitą dalį sunku pamatuoti, bet maži paukšteliai čiulba, kad galimybės gauti ,,į kišenę” išnaudojamos plačiai.
Na ir paskutinė (kol kas), bet tikrai ne mažiausiai reikšminga priežastis, tiesiog nusistovėję standartai. Dažnas naudojam frazę made in China kaip nekokybiško, pigaus daikto sinonimą. Taip jau nutiko, kad dauguma namų yra made in China. Kai komunistų partija 1949 m. perėmė valdžią, masiškai prasidėjo laikinų nekokybiškų daugiabučių statybos. Tada taip reikėjo – miestuose reikėjo daug darbuotojų ir greitai, jiems reikėjo kažkur gyventi. Statybos vyko greitai, iš to ką buvo galima gauti. Pavyzdžiui, jei sutvirtinimui trūksta metalo, naudoji bambukus (real story) ir kiti panašūs dalykai. Laikai pagerėjo, metalų ir betono, atrodo, yra, bet statybų etika nepasikeitė – jei gali sutaupyti ,,ant” apdailos, sutaupai. Nes taip daro visi ir visada taip darė.
In the past three decades China has almost completely demolished and rebuilt itself. Research firm GK Dragonomics estimated that, between 2005 and 2010 alone, China dismantled more than 16 per cent of its housing stock. That's more than 1,850km2 of floorspace – enough to blanket Greater London.
And China isn’t stopping there. According to the Ministry of Housing & Urban-Rural Development, almost every structure built before 1999, roughly half of the current housing supply, is set to meet the sledgehammer at some point over the next 20 years.
Ir čia galim dėti tašką ir atsakyti į pradžioje užduotą klausimą, kaip gi ta ekonomika ,,auga”. Statyboms reikia darbuotojų, reikia darbo technikos (statybos mašinų pardavimai nuo 2016 m. stipriai auga), kuri turbūt irgi turi trumpą garantinį laikotarpį, nes made in China, ir ją reikia kas porą-trejetą metų keisti, reikia kasti metalus ir išgauti kitas žaliavas – kaip puikiai viskas sukasi.
And, as dozens of industries and up to a quarter of national GDP is fed from real estate and urbanisation, this is no mere fiscal provisioning either. “The Chinese government has an incentive to keep the working population 'busy' and employed,” says Mayer. “The construction industry is a key in doing this and keeping a steady stream of new projects going helps achieve this.”
Žinoma, šalyje, kur skurdas dar ne taip seniai pamirštas, kurti darbo vietas, net ir tokia kaina, turbūt, yra geriau, nei išlaikyti milijonus bedarbių. Statybas galima įtraukti į sąrašą tų klausimų ,,kodėl”, į kuriuos logiško atsakymo jau nebeieškom, nes, ko gero, Europoje užaugęs žmogus taip niekada jo ir neatras. Kultūriniai skirtumai.