Tas tikras miestas arba pirmas pasimatymas su Šanchajumi

Kol Jungtinė Karalystė nesėkmingai Brexit’inasi ir visas pasaulis stebi, kas gi bus čia, mes toliau bandom gyventi Kinijoje ir britiškos (ir kitokios) kultūros ieškoti. Pamažu ateina suvokimas, kad kaip namie nebus, kad ir kaip besistengtum – mozzarellos niekas čia neatvežė ir niekada neatveš, kaip ir Kalėdų ar Naujųjų metų.

Visgi iki paskutinės minutės tikėjomės to vieno, nors vieno naujametinio fejerverko, ar lazerių šou ant pastatų. Nes lazerių projekcijas šiaip jau rodydavo kas vakarą, tai kodėl neparodžius jų ir 12 31 00.00? Netikėjom, kol nepamatėm, bet pasirodo, Naujųjų metų tikrai nėra. Fejerverko nebuvo, gatvėje sutikti žmonės 00.10 neatrodė šventiškai nusiteikę. Pažiūrėjom fejerverkus iš Australijos ir Hong Kong'o ir tiek žinių.. Su Naujais!

Dar girdėjom tokį gandą, kad didieji miestai visgi gyvena truputį kitaip ir gal net tas europines šventes švenčia. Per Naujuosius nesigavo, bet truputį vėliau nukeliavom į Šanchajų. Patikrint. Ir ką jūs norit, tą sakykit apie top 4 ar top 5 Kinijos miestus, jų yra top 2 ir niekaip ne kitaip. Visi tie dirbtini miestai (vienam iš kurių gyvenam), su milijonais gyventojų ir nuliu kultūros bei istorijos, toli gražu neprilygsta Šanchajui ar Pekinui.

Ne kur kitur, o tokiuose miestuose Kinija būna graži. Čia praktiškai toks viskas visame – jei nori paragauti Kinijos, bet turi labai ribotą laiko kiekį, Šanchajus is the place to be. Na tik Didžiosios kinų sienos neturi, jos reikia keliauti iki Pekino.

Nepaisant nesuvokiamo dydžio, didžiausias Kinijos miestas, su 24 mln gyventojų ir 34 mln, metropolitan area gyventojų (pagal šį rodiklį 2017 m., antras pagal dydį pasaulyje po Tokijo), pasitinka kaip (kol kas) jaukiausias miestas šitoje pasaulio pusėje. Puikiai išvystytas metro ir gabalėlis Britanijos, euro/amerikietiško stiliaus viešbučio kambarys (beveik didesnis nei namai ir su marmuriniu vonios kambariu ir dar HBO duoda) ir gera vakarienė su draugais – pirmas pasimatymas pavyko.

Kaip dažnai keliautojai mini, Šanchajų apžiūrėti galima ir per vieną dieną – čia yra viskas, ko reikia, ir viskas gana koncentruota. Svarbiausi miesto lankytini objektai susitelkę palei upę – turistinė vietą numeris vienas – Bund’o pasivaikščiojimų takas. Vienoje pusėje upės – Pudong’o rajonas su savo futuristiniais pastatais (ir rožiniu TV bokštu), kitoje – tu su savo angliška Costa kava (jei nori), lengvas lietutis ir britiški pastatai – tobulas rudeniškas pasivaikščiojimas, net jei ir ne Londone.

Bund'as lietuje

Jei naujosios Kinijos tiek ir užtenka, į muziejų nesinori, o knieti pačiupinėti šiek tiek istorijos, visai čia pat (maždaug pusvalandis pėsčiomis) Yuyuan, arba lietuviškai (turbūt) laimės sodas, kur laukia gamta, tvenkinukai su auksinėmis žuvelėmis, arbatos namai ir viena kita šventykla. Na ir štai, nepraėjo nė dvi valandos, o su Kinija jau ir susipažinote.

Yuyuan

O jei laiko dar liko arba laukia antra diena, galima taip neskubėti ir pakeliui į Yuyuan ko nors užkąsti (gatvėj pakeliui kas nors tikrai pasiūlys, o jei ne, patys užuosite, kur verta), pasijuokti iš vietinių „papročių” nesaugoti savo unikalumo ir, pavyzdžiui, ant šventyklos sienos pasikabinti KFC reklamą. Beje, šis brand’as Kinijos copycats’ų vienas mėgstamiausių, tiek alternatyvų turi – juokingi kin(iet)iški brand’ai čia), pasimėgauti kruizu Huangpu upe ar išgerti puodelį arbatos ar kokteilį viename iš keliasdešimto aukšto barų su vaizdu į TV bokštą. Tiesa Ritz Carlton – viena populiariausių vietų tokiam užsimėmimui – užbookintas gerokai į priekį, tad vizitą reiktų pasiplanuoti bent porą mėnesių prieš atvykstant.. Vienaip ar kitaip, Pudong’ą kitąpus upės aplankyti verta – iš arti dangoraižiai ne mažiau gražūs, o jei yra noras apsipirkti, mielai maloniai prašom. Ypač per naujametinius (tarp mūsų Naujųjų ir kinų Naujųjų) išpardavimus.

Maistas šiauriau (man) skanesnis, o ir patys kinai sako, kad pietuose (Kantone) žmonės valgo viską, tai kaip ir neklysta – jei valgai vištą, tai iki pat panagių.. Ir odytės, ir pėdutės ir visos kitos dalys yra skanu ir gerai (not!). Čia tokių nevalgėm, niekas net ir nesiūlė.

Dar Šanchajus turi Disneyland’ą, kur septyni nykštukai dainuoja kiniškai ir kuriame yra arbatos namai, bet kaip sakė patys jo darbuotojai amerikiečiams žurnalistams, amerikiečių vaikai puikiai žino visas Disnėjaus istorijas ir personažus, o kinai kažkur matė tik Mickey ir Minnie (ir tų pačių vardų teisingai neištaria..), tad parke reikia viską pateikti taip, kad ir nepažįstami personažai būtų įdomūs ir suprantami. Tai čia ta versija spaudai. Dar reikia, kad parkas pritrauktų milijonus ir atpirktų milijardus kainavusias statybas, nes jei statyt pilį, tai aukščiausią iš visų Disnėjaus parkų, kad būtų daugiau ir geriau negu Amerikoj. Na ir dar, kad būtų vakarietiškas, bet ne per daug. Na, politikai neprieštarautų.. Neaplankėm, bet dar reiks, tada ir papasakosim, ko vertas šitas penkis metus statytas ir antra tiek derėtasis projektėlis, kurio, beje, 43% akcijų priklauso Disnėjaus grupei. Kyla minčių, kam likusi dalis?

Iš esmės, Šanchajus yra labai didelis miestas ir labai gražus. Labiausiai ten nuvažiavus jaučiasi ne nesuvokiamas jo dydis (viso miesto gi ir nevažinėjom, o į centrą nuvažuoti metro užtruko gal pusvalandį, tai nesijaučia skirtumo tarp kelių milijonų ar trisdešimt kelių milijonų gyventojų), bet kultūriniai dalykai.

Mūsų miestas (Šenženas) yra toks dirbtinis – jis buvo atskiri maži 9 regionai, kuriuos sujungė ir pasakė, dabar būsit vienas vienetas. Tada privažiavo žmonių iš visų Kinijos užkampių ir jie čia būna. Tiksliau, dirba. Kažkokių istorinių dalykų, kultūros, veiksmo įdomesnio, paveldo objektų, istorijos čia kaip ir nėra. Ir žmonių kultūros mažoka, kas ir nėra keista – iš didžiųjų miestų į tokį dirbtinį darinį vargu bau, ar kas važiuoja, suvažiuoja čia iš kaimų (milijonas ar keli gyventojų kaimo miestu dar nepadaro) gyventojai, dažniausiai jauni ir be kažkokių tradicijų, tai nenuostabu, kad ir mieste bendrai jos nesusikuria..

Tuo tarpu Šanchajuj visai kitaip – paėjus vos pusvalandį nuo didžiųjų dangoraižių apžvalgos vietos galima pamatyti ir šventyklą, ir arbatos namus ir visokių ten senovinių gatvyčių. Žinoma, čia vis dar Kinija, ir viskas truputį dirbtina, labai daug (nekokybiškų) suvenyrų pardavinėtojų, Starbucks'ai ir McDonalds'ai šalia tų senovinių pastatų ir reklamos ant šventyklos sienos, bet tų senų įdomių dalykų yra. Centre jie dar turi savotišką Mayraif’ą (kas yra buvęs Londone, supras), kur reikia eiti valgyti, jei jau eini valgyti mieste. Tikrų Fish & Chips turbūt nėra (bet britai jų ir nelaiko labai jau geru maistu), bet gero kiniško maisto ir pabandymų pabūti bent šiek tiek europietiškais barais, tinkamais gerai praleisti laiką su draugais tikrai yra, ir neblogų.

Čia atrodo, kad mažiau žmonių (kvadratiniam vienete) ir jei gražesni. Ir tvarkingesnis eismas. Ir dar tas jausmas, kai į tave (europietį) žiūri kaip į žmogų, o ne ateivį (spokso ir fotografuoja, kitaip tariant). Gal neveltui Šanchajų vadina Azijos Paryžium – nuo pastatų iki žmonių gatvėj, čia viskas turi stiliaus daugiau nei Kinijos vidurkis, ir jautiesi taip lyg ir Kinijoj, bet lyg ir truputį geriau. Ir visai neblogas tas jausmas.

Na, išskyrus gal šitą..

Suvenyrai Da Vinci'o parodoj..